Perkūno ąžuolas – seniausias Plungės dvaro parko ąžuolas, augantis centrinėje parko dalyje šalia Oginskių rūmų. Perkūno ąžuolo skersmuo – 1,65 m, aukštis – 25 m. Medis gamtos paminklu paskelbtas 1960 m., o nuo 1987 m. jis – respublikinės reikšmės gamtos paminklas.

Kultūriškai reikšmingas ne tik pats medis, bet ir apie jį sukurti padavimai bei legendos. Pasakojama, kad pagonybės laikais toje vietoje vaidilutė Galinda kūrenusi šventąją ugnį. Jos mylimajam išjojus į karą su kryžiuočiais ir nebegrįžus, moteris išliejo visas liūdesio ašaras. Senasis vaidila ją pradėjęs raminti, sakydamas, kad tik šventoji ugnis galinti užgesinti žemišką meilę. Tuomet nugriaudėjęs Perkūnas trenkė į šalia augantį ąžuolą ir žynys drevėje pamatė žemių, kuriose greitai pradėjo augti gėlė. Tuomet ąžuolui suteiktas Perkūno vardas, o apie medį kalbėta, kad jis bus toks stiprus, kad jokios žemiškos negandos jo neišvers.

Plungės gyventojų atsiminimuose randama užuominų, kad Mykolo Oginskio žmona Marija po Perkūno ąžuolu rengdavo vaikams ir jaunimui vaidinimus.