Telšių bernardinų vienuolyno ir kunigų seminarijos sakralinių statinių kompleksas – vienas svarbiausių Žemaitijoje. Jis stovi šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje, ant Insulos kalvos. Objektas pirmąkart iškilo XVII a., kompleksą sudaro pranciškonų bernardinų vienuolynas ir bažnyčia, 1926 m. virtusi katedra, kunigų seminarija, vyskupų rūmai, mokykla ir kiti statiniai.

Bernardinų vienuolyno įsikūrimą Telšiuose inicijavo Telšių seniūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega kartu su žmona Kotryna Goslauskaite-Valavičiene Sapiegiene. Patvirtinimas gautas iš tuometinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Žygimanto III Vazos. Pradžioje pastatytas nedidelis medinis, o vėliau ir mūrinis vienuolynas. XVII a. viduryje pastatytas Loreto namelis – toliausiai į Šiaurę nutolusi Loreto švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Joje vienuoliai meldėsi iki 1748 m., kol buvo pašventinta šalia pastatyta bažnyčia.

XVIII a. viduryje Telšiai buvo atstatyti po amžiaus pradžioje vykusio Šiaurės karo su Švedija, maro ir bado periodo. Miesto svarbai didėjant, Lietuvos bernardinų provincijolo tėvo Pranciškaus Samavičiaus ir Telšių bernardinų vienuolyno gvardijono Pranciško Kašučio iniciatyva pradėta statyti mūrinė vienuolyno bažnyčia. Statybą rėmė dauguma Žemaitijos bajorų. Bažnyčia baigta statyti 1791 m., pašventinta 1794 m.

Renesanso ir klasicizmo stiliaus bažnyčios altoriui suteiktas šv. Antano (1195–-1231 m.), Žemaitijoje vieno geriausiai žinomų Žemaitijoje šventųjų, titulas.

1793 m. tėvų bernardinų pastangomis prie vienuolyno atidaryta poapygardinė triklasė mokykla, 1831 m. tapusi gimnazija. 1868 m. mokyklą Vilniaus apygardos mokslo kuratoriaus nurodymu liepta uždaryti.

1853 m. dėl Rusijos valdžios vykdomos antikatalikiškos politikos uždarytas ir pranciškonų bernardinų vienuolynas. Dalis vienuolyno tapo klebonija, bažnyčia virto parapijine Telšių miesto, o kunigai – parapijų klebonais. XIX a. viduryje pastatytas bažnyčios bokštas, kurį dėl nepakankamai tvirtos konstrukcijos vėliau teko nugriauti ir pastatyti dvigubai mažesnį. Darkart bažnyčia remontuota 1897–1898 m., kai sumontuota metalinė visą antro aukšto galeriją juosianti aptvara su žibintais ir sumūryti istorizmo stiliaus šventoriaus vartai.

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir įsteigė Telšių vyskupiją. Šv. Antano Paduviečio parapijinė bažnyčia tapo katedra. Pirmuoju Telšių vyskupu paskirtas iškilus bažnyčios ir Lietuvos valstybės veikėjas Justinas Staugaitis (1866–1943 m.). Jo pastangomis 1927 m. buvusiame vienuolyne atidaryta kunigų seminarija, o 1929 m. pastatytas seminarijos priestatas. 1929–1930 m. iškilo Vyskupų rūmai.

1940 m. Telšių vyskupijos katedroje vyskupu įšventintas  prel. Vincentas Borisevičius (1887–1946 m.). Jis 1946 m. vasario 5 d. sovietinės valdžios pareigūnų suimtas, kankintas ir 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas Vilniuje. Jo palaikai atrasti Tuskulėnuose ir 1999 m. perlaidoti šv. Antano Paduviečio katedros vyskupų kriptoje. Pradėta jo paskelbimo palaimintuoju byla.

Katedros renovacijos darbai atlikti ruošiantis Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejui ir Žemaitijos metams. Bažnyčios durys papuoštos krikščionybės raidą Žemaitijoje vaizduojančiomis vario plokštėmis, o šventoriaus vartai – Arūno Sakalausko sukurtomis šv. Antano, katedros globėjo, ir šv. Stanislovo, Telšių miesto globėjo, statulomis.